BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Naujas adresas

Puslapis persikele i nauja adresa :)


Site heave a new address :)


www.vetgydytojas.lt

Rodyk draugams

Naminių gyvūnėlių apsauga nuo parazitų

Atėjus pavasariui prasideda ir bėdos stengiantis apsaugoti savo augintinius nuo ektoparazitų. Pagrindiniai ir daugiausia problemų sukeliantys parazitai yra erkės ir blusos, kiek rečiau utelės, plaukagraužiai ir kt. Šie parazitai ne tik sukelia nemalonius pojūčius gyvūnui, bet ir platina ligas: erkės sunkią ligą – babeziozę, blusos – kai kurias kirmėlių rūšis. Be to erkės pavojingos ir žmogui, blusos taip pat. Todėl reikėtų laiku pasirūpinti savo gyvūnėlių apsauga nuo šių parazitų. Pastaraisiais metais yra naudojama keletas būdų. Vieni daugiau kiti mažiau efektyvūs. Pabandysiu aptarti populiariausius ir paminėti jų pliusus ir minusus.


Bene pigiausias preparatas yra NEOSTOMOSAN. Šis preparatas parsiduoda veterinarinėse vaistinėse ir pas veterinarijos gydytojus be recepto, 5 ml rudo stiklo ampulėje. Norint jį panaudoti, reikia ampulės turinį praskiesti vienu litru salto vandens. Gautu baltos spalvos, nemalonaus kvapo skysčiu reikia įtrinti gyvūnėlio kailį taip, kad preparatas pasiektų odą. Reikia būtinai naudoti apsaugines priemones (pirštines, akinius ir t. t.) ir taip pat saugotis jog preparatas nepakliūtų augintiniui į akis, ausis ir burną. Po 30-60 minučių reikėtų gyvūnėlį atsargiai nuplauti. Šio preparato momentinis poveikis yra gana geras, tačiau jis išlieka tik iki 2-3 parų, po to jis nebeveiksmingas.


Labai paplitę yra įvairių rūšių dirželiai. Jie yra gana efektyvūs ir veikia iki 7 mėnesių, taip kad labai patogūs naudojimui. Tačiau dauguma turi nemalonų kvapą, jų negalima naudoti jaunesniems kaip 6 mėnesių gyvūnams, taip pat nėščioms arba maitinančioms patelėms. Dideliems gyvūnams dažnai dauguma parazitų susikaupia tolimiausiuose nuo dirželio kūno vietose ir ten netrukdomai gyvena. Labai svarbu taisyklingai sunaikinti panaudotus dirželius, nes jie labai nuodingi žuvims ir kai kuriems kitiems gyvūnams.


Pastaraisiais metais vis labiau populiarėja lašinami prieš parazitiniai preparatai. Jų veikimas pagrįstas tuo jog preparate esanti aktyvi medžiaga pasklinda viso organizmo paviršiniuose odos sluoksniuose ir riebalinėse liaukose, kur veikli išlieka iki 60 dienų. Aktyvios medžiagos pasižymi žudančiu ir atstumiančiu priešparazitiniu veikimu. Tačiau reikia nepamiršti laikytis tam tikrų taisyklių išlašinant šiuos preparatus. Atidarant pipetę laikyti ją vertikaliai, kad vaistas neišbėgtų pro atvirą jos galą. Kitas svarbus patarimas - lašinti ne ant kailio sprando srityje, o ant odos, praskleidus šuns plaukus. Jei gyvūnas labai gauruotas, reikia ant sprando iškirpti nedidelį lopinėlį gaurų, nes vaistai pradeda veikti tik įsigėrę į odą. Geri, šiuolaikiški preparatai apsaugo šunį nuo vieno iki trijų mėnesių.


Geriausią būdą apsaugoti jūsų augintinį o tuo pačiu ir apsisaugoti jums patiems, turėtų parinkti veterinarijos gydytojas, atsižvelgiant į gyvūno amžių, masę, fiziologinę būklę, užsikrėtimo intensyvumą, bei pavojų užsikrėsti.

Rodyk draugams

Katinas ar kate (originalas http://www.balsas.lt/naujiena/184305)

Katytė ar katinas?  


 



kate


    



Nusprendėte įsigyti murkiantį švelnų sutvėrimą? Tačiau nežinote, kam teiksite pirmenybę -  katei ar katinui? Manote, kad tarp jų nėra jokio skirtumo? Klystate. Apie abiejų lyčių gyvūnėlių ypatumus rašo Interfax.


Katinas


Teks priprasti, kad jis bus jūsų namų karalius, tikra asmenybė. Katinas mielai leis jums rūpintis juo, glostyti, maitinti, žaisti su juo. Teks susitaikyti, kad šio gyvūno smalsumui nėra ribų. Jam svarbu žinoti, kas vyksta jo teritorijoje (jūsų namai dabar visų pirma yra jo teritorija), visur dalyvauti. 


Bet kokį naują aplinkos objektą, buitinės technikos prietaisą ar tiesiog paprasta plastikinį maišelį katinas būtinai nuodugniai ištyrinės. Jis bandys įlįsti į bet kokią uždarą ar ativirą erdvę - ar tai būtų puodas, ar tuščia dėžutė nuo torto. Todėl prieš dėdami skalbinius į skalbimo mašiną visų pirma atidžiai pažiūrėkite, ar skalbinių dėžėje neįsitaisė katinas. 


Atminkite, kad su šiuo gyvūnu kariauti beprasmiška. Geriau iš karto pripažinti, kas čia svarbiausias. Bet kokia bausmė žeidžia katino savimeilę, todėl reikia būti atsargiems, nes namų karalius gali keršyti.


Įsigydami katiną nesitikėkite, kad turėsite „minkštą švelnų kamuolėlį“, kurį galėsite glostyti kada užsigeidę. Jei katinas ir užsiropš jums ant kelių, tai tik todėl, kad to panorėjo jis, o ne jūs.


Kaip ir visų vyriškos lyties grobuonių, katino kvapas stipresnis nei katės, į tai taip pat reikia atsižvelgti renkantis gyvūną. Na, ir žinoma, pats nemaloniausias dalykas: beveik kiekvienas subrendęs katinas žymi savo teritoriją. Todėl anksčiau ar vėliau šią problemą reikės kažkaip spręsti.


Katytė


Patelė daug švelnesnė nei patinas. Kaip ir moteris, katė išmintingesnė ir linkusi prisitaikyti prie namuose egzistuojančios tvarkos, o ne keisti ją ir dėl to nuolat kariauti su šeimininkais. Tik jai žinomu būdu katė tampa jūsų gyvenimo dalimi ir švelniai verčia jus prisitaikyti.


Savo prieraišumą ji demonstruoja kur kas akivaizdžiau nei katinas. Be to, yra tikra švaruolė ir gali valandų valandas liežuvėliu prausti savo kailiuką. Ji tiesiog dievina įsitaisyti jums ant kelių, murkti, glaustytis. Ir nuolat siekia užkariauti jūsų dėmesį, nors su šeimininke būna tiesiog švelni ir miela, o su šeimininku gali netgi koketuoti.


Trūkumai išryškėja katytei subrendus. Kiekviena katė instinktyviai nori būti motina ir pratęsti giminę. Šio instinkto numalšinti neįmanoma, todėl reiks duoti jai specialių tablečių, arba išleisti „palakstyti“. Tačiau ta****ės gali pakenkti katytės sveikatai, juk tai vis dėlto hormonai! Todėl sterilizuokite ją arba leiskite tapti mama.


Tačiau aprašyti kačių ir katinų charakteriai tėra tipiški pavyzdžiai. Iš tiesų gali būti ir atvirkščiai: katinas meilus ir švelnus, mėgs įsitaisyti jums ant kelių, o katytė  -  paslaptinga, kaip ir kiekviena moteris, išdidžiai reikalaus laikytis atokiau nuo jos.


Taigi, ką išsirinkti? Spręskite patys. Tačiau atminkite, jog naminis gyvūnas nėra žaisliukas, o gyva būtybė, turinti savo charakterį ir „sielą“. Bet už jūsų meilę ir rūpestį ji atsilygins dešimteriopai.

Rodyk draugams

Lokalizacija :)

 

 

 

Rodyk draugams

Naminių gyvūnų sterilizacija ir kastracija

Pastaruoju metu vis daugiau gyvūnų savininkų ryžtasi sterilizuoti ar kastruoti savo augintinius. Ir, žinoma, prieš apsisprendžiant yra apsvarstoma daugybė 'už” ir “prieš” - iškyla klausimas, ar iš tikrųjų tai nepakenks gyvūnui. Veterinarų nuomonė šiuo klausimu yra viena - jeigu nėra planuojama gyvūną veisti, geriausia sterilizuoti jį jauname amžiuje ( 5-12 mėn., priklausomai nuo gyvūno rūšies, veislės ir kitų faktorių). Ypač svarbu sterilizuoti į lauką einančius katinus ir kates, kadangi kitu atveju, katės veda kačiukus 3 - 4 kartus metuose, o tai jas labai išvargina, daugėja beglobių ir ligas platinančių gyvūnų, valkataujančių gatvėse. Sterilizacija ar kastracija turi savų pliusų bei minusų. Pliusai:


 



  • padės išvengti nepageidaujamo prieauglio,

  • apsaugos nuo gimdos, kiaušidžių, prostatos, sėklidžių, pieno liaukų uždegimų bei navikų, kurie ypač dažnai pasitaiko pas nesterilizuotus ir neveisiamus vyresnio amžiaus gyvūnus,

  • nebeliks nepatogumų susijusių su ruja ir kalių tariamu nėštumu,

  • gyvūnai nebejaus poreikio ieškoti partnerio, kadangi nebeliks instinkto poruotis. Taigi, jie rečiau pabėgs, taps ne tokie agresyvūs, kadangi nebereikės kovoti dėl teritorijos ir patelių, patirs mažiau traumų, rečiau sirgs užkrečiamomis ligomis,

  • katinai nustos žymėti teritoriją namuose, išnyks nemalonus šlapimo kvapas,

  • šunys taps lengviau dresuojami, prieraišesni, sargesni.

 


Kokie šalutiniai poveikiai po kastracijos/sterilizacijos?


 


Daugelis žmonių skundžiasi, jog atlikus operaciją, jų augintinis nutuko. Kaip žinia, po operacijos išnykus lytiniam potraukiui šie gyvūnai neieško poros, nekovoja dėl teritorijos, jie tampa ramesni ir todėl jų apetitas pagerėja. Pagerėjus apetitui, katė valgo daugiau, o šeimininkas šeria gausiau. Štai čia ir slypi pagrindinė priežastis, kodėl katės po sterilizacijos/kastracijos nutunka. Katėms gausiau valgant labai svarbu ėdalą normuoti, kad neperšertumėte savo augintinio. Pagaliau to visiškai galima išvengti kontroliuojant pašaro kiekį arba parenkant specialias kastruotiems gyvūnams skirtas dietas. Esant tokiai situacijai patartina įsigyti veterinarinį ėdalą katėms, skirtą specialiai antsvorio mažinimui. Šis pašaras labai mažos energijos, todėl galite būti tikri, kad Jūsų katei padės numesti svorio. Kartais pasitaiko, jog po sterilizacijos arba kastracijos susidaro šlapimo pūslės struvitiniai akmenys. Specialus veterinarinis ėdalas, skirtas sterilizuotoms katėms ir kastruotiems katinams mažina struvitinių akmenų kaupimąsi ir šlapimo rūgštinę terpę.  Šis veterinarų patikrintas ėdalas gydys Jūsų augintinį ir tuo pačiu suteiks sotumo jausmą.


 


Dažniausiai nuo operacijos sulaiko keli mitai:


 



  • sterilizuotas gyvūnas taps vangus, pasikeis jo charakteris. Iš tikrųjų operacija negali pakeisti gyvūno charakterio. Kartais po sterilizavimo ar kastravimo pagerėja apetitas, kadangi gyvūno nebevargina stresai dėl rujų, poros paieškos, kovos už teritoriją, ir, neribojant pašaro, šuo ar katė gali nutukti. O tada jie, žinoma, tampa vangesni, mažiau žaidžia. To visiškai išvengti galima kontroliuojant pašaro kiekį arba parenkant specialias kastruotiems gyvūnams skirtas dietas,

  • gyvūnas patirs stresą, nes nebegalės turėti palikuonių. Čia mes jau pritaikome žmogišką mastymą. Nes po operacijos nebeveikiant lytiniams hormonams, gyvūnai nebejaučia poreikio susilaukti palikuonių. Taigi, nėra ir jokio streso. Didžiausią stresą patiria nesterilizuoti ir neveisiami gyvūnai, ypač katės ir katinai,

  • reikėtų leisti patelėms nors kartą susilaukti palikuonių. Iš tikrųjų, geriausia jas sterilizuoti iki pirmos rujos, arba kuo anksčiau po jos, kadangi sterilizavus po jauniklių arba vyresniame amžiuje, rizika sirgti ginekologinėmis bei pieno liaukų ligomis lieka beveik tokia pati aukšta, kaip ir neoperuojant.

 


Kuo skiriasi kastracija nuo sterilizacijos?


 


Kastracija atliekama patinams pašalinant sėklides, o sterilizacija atliekama patelėms, pašalinant kiaušides ir gimdą. Sterilizacija yra kiek sudėtingesnė operacija nei kastracija, nes reikia prapjauti pilvą. Tačiau baimintis nėra ko. Atliekant šias operacijas yra naudojama narkozė, todėl Jūsų augintinis nieko nejaus ir jam neskaudės. Didelis privalumas tai, jog pasibaigus narkozei Jūs savo numylėtinį iš karto galėsite vežtis namo.


 


Kada geriausia operuoti?


 


Jei neplanuojate gyvūno veisti, visuomet patariama atlikti šią operaciją gyvūnui esant jaunam. Katės lytiškai subręsta kur kas anksčiau, nei daugelis žmonių mano. Jiems sunku patikėti, kad dar maži, pilnai nesuaugę kačiukai jau patys gali tapti tėvais. Kačių augintojai tiki, kad katę reikia sterilizuoti prasidėjus pirmajai rujai. Tačiau ši nuomonė yra klaidinga. Katės lytiškai subręsta penkių-šešių mėnesių amžiaus, katinai kiek vėliau. Paprastai pirmasis lytinis potraukis yra sunkiai pastebimas, todėl Jūsų katytė šiame amžiuje jau gali namo grįžti nėščia, o katinas gali bandyti bėgti iš namų. Tad norint išvengti tokių nemalonumų, kates patartina sterilizuoti, o katinus kastruoti dar prieš lytinį subrendimą. Suprantama, jog ne vienas žmogus pagalvoja apie tai, ar dora tokį jauną ir mažiuką kačiuką operuoti. Tačiau šios mintys Jūsų kamuoti neturėtų, nes jauniklį iškastravus, mažylis nieko nepraras, kadangi paprasčiausiai jis nebus išgyvenęs to „neramiojo laikotarpio“. Šunų brendimo amžius priklauso nuo veislės, todėl geriausia būtų pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju.


Jei įsigijote jau suaugusį gyvūną – ne bėda. Ir vyresnio amžiaus gyvūnus kastruoti galima. Taipogi galima sterilizuoti kates ir kales jau turėjusias jauniklius.


 


Kaip kastracija/sterilizacija įtakoja gyvūno elgesį?


 


Jei gyvūnas kastruojamas vėlesniame amžiuje, tuomet, kaip jau minėta, išnyksta lytinis potraukis ir gyvūnas tampa ramesnis, meilesnis, draugiškesnis. Gyvūną iškastravus prieš lytinį brendimą jo elgesys visiškai nepasikeis. Jis pasiliks tiek pat meilus ir žaismingas, koks ir buvo. Jis nenutols nuo namų toliau, nei tai darė iki šiol ir bendraus su kitomis katėmis lygiai taip pat, kaip tai darė ankščiau. Taigi, atlikus katėms šią operaciją, šie gyvūnai visą gyvenimą išliks taikūs ir malonūs.


 


Kas ir kaip turėtų atlikti operaciją?


 


Operaciją visada atlieka kvalifikuotas veterinarijos gydytojas, pati jos technika priklauso nuo gyvūno rūšies, amžiaus, sveikatos būklės ir t. t. Operuojant taikoma bendroji nejautra. Gydytojas visada smulkiai paaiškins, kaip paruošti gyvūną operacijai ir kaip prižiūrėti po jos. Svarbiausia laikytis visų gydančio gydytojo nurodymų. Po operacijos dažniausiai yra skiriamas antibiotikų kursas pooperacinėms komplikacijoms išvengti. Labai svarbu, kad gyvūnas nelaižytų siūlių, kurios yra nuimamos po 7-10d. Tam yra naudojamos specialios plastikinės apykaklės arba medvilniniai marškinėliai. Gyjanti žaizda po kelių dienų ims stipriai niežtėti ir jei gyvūnas ją laižys, žaizda šus, blogai gis, gali prasidėti pūlinga infekcija ar gyvūnas tiesiog per anksti nusiims siūles. Jeigu žaizda gyja gerai, patiems nereikia jos niekuo plauti ar tepti. Po operacijos kurį laiką reikėtų vengti didesnių krūvių, neišleisti gyvūnų vienų į lauką, nemaudyti. Katinų dėžutėse esanti smėlį reikėtų 4-5 dienom pakeisti popieriumi, nes smėlis gali prilipti prie žaizdelės ir apsunkinti gyjimą.


Taigi, kastravimas žymiai pagerins jūsų augintinio sveikatą ir gyvenimo kokybę.


 


Veterinarijos gydytojas


Andrius Sukackas


8686 27865

Rodyk draugams

Dėmesio šunų maras

Marą gerai atsimena visi, auginę šunis prieš 8 - 10 metų. Tuo metu ši liga nusinešė tikrai daug mūsų augintinių gyvybių ir žmonės, nors kartą su tuo susidūrę, išmoko ilgam - šunis reikia skiepyti! Praėjus epidemijai maras buvo užmirštas ir didžiausią pavojų kėlė parvovirusas, ypač pavojingas mažiems šuniukams. Vyresnio amžiaus šunys vis dažniau likdavo neskiepyti. Šiuo metu vėl diagnozuojami maro atvejai, su šiek tiek pakitusia klinika, pradžioje klaidinusia ir veterinarijos specialistus ir gyvūnų augintojus. Ši liga yra labai užkrečiama ir labai pavojinga. Net laiku pradėjus gydymą tik nedaugelį šunų pasiseka pagydyti. Dauguma gaišta arba juos tenka eutanazuoti norint nutraukti gyvūno kančias. Serga įvairaus amžiaus, veisliniai ir neveisliniai šunys. Dauguma jų 2-12 metų amžiaus. Bet taip, matyt, yra dėl to, kad jauni šuniukai yra dažniau skiepijami, o pagyvenusių šunų tarpe yra labai daug nevakcinuotų, dėl pasenusios nuostatos, kad vyresniame amžiuje užtenka paskiepyti tik nuo pasiutligės. Gydymą apsunkina dar ir tai, kad vyresnis šuo sveiksta ir jo organizmas atsistato daug sunkiau nei jauno. Todėl galimybė išgydyti nuo maro 6-10 metų šunį praktiškai lygi nuliui. Dabartinio maro eiga šiek tiek skiriasi nuo ankstesniojo. Ji yra ne tokia ūmi. Todėl gyvūnų augintojai sunkiai patiki, kad jų tik šiek tiek kosintis šuo susirgo maru. Klasikiniai maro pradžios požymiai - gyvūnas liūdnesnis, gali šiek tiek viduriuoti, po kelių dienų viskas lyg ir susitvarko. Po to atsiranda pūlingos išskyros iš akių ir nosies, gali pasireikšti kosulys, čiaudėjimas. Pakyla kūno temperatūra. Gali pradėti drebėti vienos ar kelių galūnių raumenys, gyvūnas gali sunkiau stotis, nepilnai koordinuoti judesius. Esant sunkesnei nervinei formai pasitaiko kramtomųjų ar kitų raumenų traukuliai, epilepsiniai priepuoliai, paralyžius. Šie simptomai pas skirtingus individus varijuoja skirtingai. Atsižvelgiant į formą ir sunkumą, gyvūnas gydomas arba eutanazuojamas. Vienintele patikima priemone išvengti maro - profilaktinė vakcinacija prieš tai dehelmintizavus gyvūną. Kol kas nepasitaikė nei vieno atvejo, kad maru susirgtų tinkamai ir laiku vakcinuotas šuo. Todėl norėčiau priminti: Vakcinuoti reikia 6, 9 ir 12 arba 8 , 12 savaičių dehelmintizuotus šuniukus. Pakartotinai revakcinuoti 1 kartą metuose bet kokio amžiaus šunį, iki pat jo gyvenimo pabaigos. Taip pat patartina papildomai vakcinuoti šunis, pasveikusius po sunkios ligos, patyrusius kelias narkozes ar kitus veiksnius, galėjusius sumažinti jo imunitetą. 2 kartus nevakcinuotų šuniukų jokiu būdu negalima vesti į lauką.


Dažniausios šunų augintojų klaidos, su kuriomis mes susiduriam savo darbe:

1. Skiepyti reikia tik jaunus šuniukus, kadangi maru ar kitomis ligomis serga tik jaunikliai.
2. Mano šuo sveikas, niekada nesirgo, todėl ir skiepyti nereikia.
3. Serga tik veisliniai šunys.
4. Šuo vedžiojamas už pavadėlio, su kitais šunimis nebendrauja, todėl ir susirgti negali.
5. Po skiepų šunys suserga, todėl geriau neskiepyti


Šunys užsikrečia kontakto metu (oraliniu arba aerogeniniu keliu, per sergančių šunų organizmo išskyras), taip pat marą gali pernešti kliniškai sveiki viruso nešiotojai. Galimas netiesioginis užkrėtimas per aplinką, rankas, rūbus, avalynę, maisto dubenėlius, bendrus žaislus, guolius ir t. t.


Klinikiniai požymiai labai įvairūs. Pirmoje viremijos stadijoje tik šiek tiek pakyla temperatūra . Savininkas gali nepastebėti jokių negalavimo požymių, arba lengvą organizmo reakcija - mažesnį aktyvumą, šiek tiek sumažėjusį apetitą, konjunktyvitą, viduriavimą. Dažniausiai šie požymiai savaime praeina ir neskubama kreiptis į veterinarijos gydytoją ( ! ). Tai reiškia, kad nepradėdami gydymo, mes duodame laiko virusui daugintis ir įsitvirtinti organizme. Po 2 - 14 d., įvyksta antrinis organų infekavimas, vėl kyla temperatūra, gyvūnas tampa apatiškas, nenori žaisti, blogai arba visai neėda, mažiau geria, atsiranda pūlingų tirštų išskyrų iš akių, nosies. Nėščios kalės gali abortuoti. Požymiai yra labai panašūs į bet kurio kito susirgimo, todėl labai svarbu greitai kreiptis į vet. gydytoją. Tolimesnė eiga labai priklauso nuo to, kokie organai yra pažeidžiami, dažnos komplikacijos dėl antrinės infekcijos, kuri patenka nusilpus imunitetui ir organų gleivinėms tapus daug imlesnėms įvairiems sukėlėjams.


Maro eiga labai įvairi. Gyvūnas gali nugaišti per keletą dienų arba sirgti ištisas savaites. Konkretaus vaisto, kuris veiktų patį maro virusą, nėra. Gydymo tikslas - palengvinti ligos simptomus, užkirsti kelią antrinei infekcijai, stiprinti imuninę sistemą ir taip padėti šuns organizmui kovoti su virusu. Specifiniai serumai yra veiksmingi tik viremijos stadijoje, kai klinikinių požymių dar beveik nėra. Nepaisant visų gydymo priemonių, mirtingumo procentas yra labai aukštas. Pasveikę gyvūnai dažnai kenčia nuo įvairių nervinės sistemos liekamųjų reiškinių - tai raumenų tremoras ir tikas, epilepsijos priepuoliai ir t. t. Todėl svarbiausia kovojant su maro epidemija - PROFILAKTIKA!


 


Vet. Gydytojas Andrius Sukackas


Tel.: 8686 27865


 

Rodyk draugams

Skiepai

Visi suaugę šunys bei katės turi būti vakcinuojami (skiepijami) vieną kartą metuose. Tinkamą vakciną visada parinks veterinarijos gydytojas. Vakcinuojami tik sveiki, dehelmintizuoti ( gavę vaistų nuo kirminų ) gyvūnai. Šuniukai paprastai skiepijama nuo 6-8 savaičių amžiaus. Daromas kompleksinis (polivalentinis) skiepas prieš marą, parvovirusinį gastroenteritą, hepatitą, leptospirozę ir paragripą. 9-12 savaičių amžiaus (3-4 savaitės po pirmo skiepo) atliekama vadinama revakcinacija – pakartojamas polivalentinis skiepas, dar po 3-4 savaičių padaroma vakcinacija prieš pasiutligę. Šunims iki metų amžiaus reikia daryti skiepus būtent pagal tokią schemą su revakcinacija. Išimtiniais atvejais, kai yra labai didelis pavojus užsikrėsti virusinėmis ligomis, šuniukus nuo 4 iki 6 savaičių galima skiepyti specialia vakcina. Imunitetas po tokio skiepo išsilaiko 3-4 savaites. Suaugusiems šunims atliekamas vienas kompleksinis skiepas su pasiutlige kartą per metus. Kačiukai pirmą kartą skiepijami 9 savaičių amžiaus, po trijų savaičių kompleksinis skiepas (prieš FIV, kalicivirozę, rinotracheitą) kartojamas. Po mėnesio skiepijama prieš pasiutligę. Skiepus turi atlikti veterinarijos gydytojas, pirma apžiūrėjęs gyvūną. Reikalaukite, kad skiepo atlikimas būtų pažymėtas šuns vakcinavimo pažymėjime. Svarbu žinoti, kad nevakcinuotų du kartus šuniukų ir kačiukų NEGALIMA vesti į lauką. Kadangi jie dar neturi pakankamo atsparumo virusinėms ligoms ir gali lengvai jomis užsikrėsti. Tam netgi nėra būtinas tiesioginis kontaktas su kitais gyvūnais. Užteks to, kad mažylis pasivaikščios ten, kur prieš kurį laiką praėjo sergantis gyvūnas.

Rodyk draugams

Visos koordinates

Sveiki

 

Noreciau pateikti visas savo koordinates, kuriomis galite mane surasti jeigu esu jums reikalingas.

Adresas: Vytauto 12 namas 6 butas, Zarasai, Lietuva

Telefonas: 8686 27865

e-mail:  sukackas.andrius@gmail.com

 pagarbiai

Andrius

Rodyk draugams

Įžanga

Sveiki, esu Andrius - veterinarijos gydytojas. Dirbu Zarasuose, specializuojuosi smulkių gyvūnų (šunų, kačių ir t. t.) gydyme.


Jei jus domina, ar noretumete ko nors paklausti, pasikonsultuoti, maloniai prašome rašyti šiame puslapyje. Pasistengsiu visiems atsakyti.


 


Andrius

Rodyk draugams